Dario Martinelli: humanitariniai mokslai ir technologijos turi žengti koja kojon

2014-02-19 20:45

Prof. dr. Dario Martinelli
KTU Audiovizalinių menų katedra

Humanitariniai mokslai šiuo metu patiria krizę: jų vaidmuo ir įtaka visuomenėje silpsta, populiarumas tarp studentų ir mokslininkų mažėja, o humanitarų kaip žinių kūrėjų ir skleidėjų įvaizdis netenka galios. Už šią krizę daugiausiai yra atsakingos institucijos ir visuomenė. Tačiau tiek pastarieji, tiek patys humanitarai, vertindami situaciją bei humanitarinių mokslų prigimtį, klysta.
 
Šiuolaikinė vakarietiška visuomenė, kurioje nustatomi nauji prioritetai, o daugiausia dėmesio skiriama ekonominiams pokyčiams (tiek pokyčiai, tiek prioritetai dažniausiai laikosi neokapitalistinės krypties), yra svarbiausia šios krizės priežastis – ji ne tik sudarė sąlygas krizei kilti, bet ir ją gilina. Pavyzdžiui, 2012-aisiais vos 0,45 proc. JAV valstybės tyrimų biudžeto ir tik 1,06 proc. ES tyrimų biudžeto atiteko humanitariniams tyrimams.
 
Galima būtų išskirti septynis požymius, kuriais pasireiškia humanitarinių mokslų krizė. Sutinku, kad toliau išvardinti punktai yra per trumpa ir neišsami situacijos analizė, tačiau galima teigti, kad humanitariniai mokslai šiandien: neturi pakankamo ekonominio svorio; yra suvokiami kaip „nepraktiški“, t.y. jų atstovų laukia bedarbystė; atsilieka nuolat besivystančių technologijų; negauna arba gauna labai mažai institucinio finansavimo; priima vis mažiau studentų; sulaukia vis mažiau mokslinio intereso; praranda centrinę poziciją visuomenėje.
 
Humanitarai bijo technologijų

Žinoma, intelektualams tokia situacija nepatinka. Reaguodami į ją, jie stengiasi priminti milžinišką humanitarinių mokslų paveldą ir jų įtaką visuomenės formavimuisi. Kalbama apie „intelektualinę jėgą, gilumą ir nepriklausomybę“[1], apie sugebėjimą „treniruoti protą ir formuoti mąstymo įgūdžius“[2], apie „žinių, įgūdžių ir sugebėjimų [reikalingų] gerai gyventi XXI-ojo amžiaus demokratijoje“ kūrimą [3]. Aukščiau išvardintuose teiginiuose atsispindi tik keletas plačiai eskaluojamų humanitarų vertybių. Panaši retorika būdinga ir Lietuvos humanitarams.
 
Be to, daugeliui intelektualų ir institucijų atstovų būdinga ir ypatinga baimė, kurią puikiai iliustruoja Majamio universiteto profesoriaus Johno Paulo Russo (1998) citata. Jo nuomone, technologijos yra didžiausias humanitarų priešas, o gelbėtis nuo šio priešo reikėtų „asmenine transformacija“.
 
Nors toks palyginimas gali atrodyti labai tolimas, verta prisiminti, kad humanitarai Vakarų kultūroje jau yra išgyvenę vienuolynų tremtį. Šiandien, kai neišvengiamai turime dalyvauti technologinėje visuomenėje, švietimo idėjos iš Lindisfarne ir Cîteaux, St. Gall ir Monte Cassino turėtų mus vesti tarnavimo žodžiui keliu. Pasak Burckhardto, Vakarų kultūrą ir vėl gali išgelbėti asketai.
 
Taigi, susiduriame su dar viena problema – technofobija.
 
Įveikti kultūrinį humanitarų atsilikimą
 
Šiame chore išsiskiria dr. Dianos E. Sheets (2013) iš Ilinojaus universiteto balsas. Ji teigia, kad lyginant gamtos bei inžinerinių ir humanitarinių mokslų studentus, pastarieji šiandien yra kultūriškai atsilikę. Gamtos ir inžinerinių mokslo sričių studentai studijuoja dalykus, kurie yra lygiai tokie pat sudėtingi kaip ir anksčiau, tuo tarpu humanitarinių mokslų srityje metodologinis ir teorinis tikslumas lieka nuošalyje. Nuo čia ir norėčiau pradėti savo diskusiją: taip, už šią krizę labiausiai atsakingos institucijos ir visuomenė. Tačiau tiek institucijos, tiek humanitarai, vertindami situaciją bei pačią humanitarinių mokslų prigimtį, klysta.
 
Norėčiau pasiūlyti septynias aukščiau straipsnyje išvardintų problemų sprendimo galimybes: permąstyti humanitarinių mokslų poziciją šiuolaikinėje visuomenėje; vėl pradėti dialogą tarp humanitarų ir institucijų pačiais įvairiausiais lygmenimis; išmokti (o gal – prisiminti) kilniojo empirinių ir taikomųjų tyrimų meno; priminti humanitarams mokslininkams ir likusiai pasaulio daliai, kad humanitarai, skirtingai nei luditai, visada buvo už visuomenės progresą; įtemptame šiandienos ekonominiame, politiniame ir ekologiniame kontekste suprasti progreso reikšmę kaip veiksmus, grįstus etiška mąstysena ir oria gyvensena, tvarumu, orientuotus į gyvenimo kokybę; tikslingai ir su pasididžiavimu skleisti tas vertybes, kurių kitos mokslo sritys nesugeba arba neturi intereso formuluoti; siekti meistriškumo humanitarinių mokslų srityje.
 
Numanitarai = „naujieji“ + „humanitarai“
 
Šie tikslai galėtų atverti naują, tinkamą ir tvarią humanitarinių mokslų idėją. Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Tarptautiniame semiotikos institute sukūrėme naują numanitarinių mokslų („nauji“ + „humanitariniai“) tyrimų koncepciją. Jų tikslas – atsakyti į aukščiau iškeltus klausimus. Šiame straipsnyje norėčiau pabrėžti, kad atliepiant į iškeltus iššūkius bendradarbiavimas tarp humanitarinių ir technologinių mokslų gali būti labai svarbus.
 
Visų pirma, jeigu humanitariniai mokslai nori atgauti pirmaujantį vaidmenį tyrimuose ir kasdienybėje, mums reikia iš naujo apibrėžti savo identitetą visais lygiais – nuo tyrimų temų iki jų rezultatų platinimo priemonių pasirinkimo, nuo paraiškų projektui rašymo iki būdo skaitytiir interpretuoti pasaulį apskritai. Tai reiškia – pasistengti išmokti šiuolaikinės visuomenės „žaidimo taisykles“. Humanitarai turėtų nustoti mėgautis savigaila dėl to, kad institucijos juos užmiršo, ir pradėti daryti tai, ką geriausiai moka: reflektuoti, analizuoti ir žiūrėti į priekį.
 
Institucijos skiria vis mažiau lėšų humanitarams dėl to, jog jaučia, kad šioje srityje atliekamiems tyrimams trūksta konkretumo ir pelningumo. Tuo tarpu humanitarai mano, kad jeigu jų atliekami tyrimai būtų konkretūs ir pelningi, jie nebūtų humanitariniai. Šis požiūris istoriškai neteisingas – daugybė humanitarinių tyrimų buvo atlikti empirikų ir praktikų, kurie, tuo pačiu, galvojo ir apie pinigus. Brunellesci nebuvo pasamdytas pastatyti savo žymųjį kupolą – jis turėjo laimėti konkursą prieš šešiolika kitų kolegų; žymiausi meno kūriniai buvo sukurti reklamos ar propagandos tikslais; filosofija visada buvo pagrindiniu įrankiu, padedančiu suprasti visuomenę, ir siūlė metodus, kaip tą daryti, ir t.t.
 
Kas humanitaras yra šiandien: bohemiškas atsiskyrėlis ar žinių vadybininkas?
 
Reikėtų pakeisti ir visą socialinį humanitaro įvaizdį. Kažkokiu būdu „intelektualo“ įvaizdis suskilo į dvi nieko bendro tarpusavyje neturinčias kategorijas: vienoje pusėje antiinstitucinis „bohemiškas atsiskyrėlis“ (alternatyva – „bibliotekos pelė“), kitoje – į verslą orientuotas žinių „vadybininkas“.

Pirmasis turi tik talentą, antrasis – tik pinigus. Apie kultūrinį ir intelektualinį progresą belieka tik svajoti. Dingo žinių „architektas“ – intelektualas, kuris sieja viziją su projektavimu, abstrakčias idėjas su konkrečiu jų atlikimu. Kai kurie humanitarai mano, kad toks personažas būtų visiškai naujas ir netinkamas humanitarinių mokslų srityje, tačiau yra priešingai – tai pats seniausias žinomas humanitaro įvaizdis. Daugelis didžiųjų praeities humanitarų turėjo dovaną susieti didžias vizijas su didžiais veiksmais, o išskirtiniais atvejais jie padėdavo ir pagrindą vizijai įkūnyti.

Humanitarinių mokslų paradigma ir dvasia gimė Renesanso laikotarpyje, kuomet atsirado pirmieji humanistai (pagal jų portretą tapomas ir šiuolaikinis humanitaro įvaizdis). Čia užtenka paminėti vieną gerai žinomą vardą – Leonardo – humanitaras pagal apibrėžimą, vizionierius, avangardistas, tačiau nepaprastai racionalus ir konkretus.
 
Gali būti, kad šiandien humanitarinius mokslus ištikusi krizė susijusi ne tik su laukiniu šiuolaikinės visuomenės neokapitalistiniu mentalitetu (tai – nepaneigiamas faktas), tačiau ir su tuo, kad daugelis humanitarų yra įstrigę kažkur tarp vėlyvojo romantizmo mito ir postmodernistinio nusivylimo sugebėjimu iš tiesų būti racionaliais ir konkrečiais. Humanitarai, filosofai, menininkai, architektai nuo seno buvo tais žmonėmis, kurie žiūrėjo į priekį (tikslus prancūziško žodžių junginio avant-garde vertimas) ir gebėjo numatyti kūrybinius, etinius ar socialinius istorijos posūkius, pritaikydami tokį mąstymo būdą, kuris remiasi giliu visuomenės mechanizmų ir veiksmų plačiąja ir siaurąja prasme suvokimu.
 
Technologijų baimė reiškia pripažinimą, jog pasenai
 
Skaitmeninės technologijos yra vienas iš geriausių pavyzdžių, kaip technofobiški humanitarai praranda galimybę žvelgti į ateitį. Įprastinė humanitaro reakcija į elektroninę knygą būna melancholiškas susirūpinimas tuo, kad žmonės nebeskaito tikrų knygų, kad tuštėja bibliotekos; jie retoriškai klausia: „kur visa tai nuves?“. Tačiau, kas yra tikra knyga? Ar spaudinys iki Guthenbergo buvo netikra knyga? Nauja tradicija keičia seną: spausdintos knygos yra naujesnė tradicija nei rašytiniai rankraščiai, kurie yra naujesnė tradicija nei akmens raštas.
 
Kyla įtarimas, kad giname ne tradiciją, integralumą ar identitetą, o tiesiog tai, ką pažįstame. Galbūt giname tai, ką geriausiai žinome, bet ne tai, kas iš tiesų yra geriausia. Bijome „nežinomo“, o su juo susipažinti – tingime. Gyvenime skirtumas tarp suaugusio ir senyvo amžiaus žmonių išreiškiamas ne skaičiais – pasenstame tada, kai entuziazmą mokytis ir tyrinėti pakeičia iliuzija, kad atradome „tiesą“. Štai dėl ko kai kurios pirmaujančios pasaulio akademinės institucijos (tokios, kaip King‘s College, Harvardo universitetas ir kitos) įdiegė skaitmeninių humanitarinių mokslų (angl. Digital Humanities) studijų programas ir jau atlieka tyrimus šioje srityje. Jie atsisako pasenti.
 
Humanitarinių ir technologinių mokslų bendradarbiavimas – ateities sprendimas
 
Nelaimei, šiuolaikinė visuomenė nusprendė, kad kultūra, menas ir filosofija neturi arba turi labai mažai išliekamosios vertės. Šis sprendimas humanitarus neabejotinai nustebino. Tačiau, nors ir suprasdami, kad jis yra klaidingas, mes negalime pasiūlyti svarių kontrargumentų. Atėjo laikas parodyti, kokie kokybiški, tikslingi, pritaikomi ir konkretūs gali būti humanitariniai mokslai. Reikia gerų idėjų – puiku, nes humanitariniai mokslai susiję su idėjomis; reikia išmokti naujų šiuolaikinės visuomenės kalbų – puiku, kalbos yra humanitarinių mokslų sritis; vienintelis sunkumas – reikia būti racionaliems, kukliems ir praktiškiems. Nors šios savybės buvo būdingos humanitarams, su jomis praradome ryšį.
 
Glaudus humanitarinių mokslų ir technologijų bendradarbiavimas bei adekvačių akademinių platformų šiam ryšiui įgyvendinti sukūrimas yra neišvengiamas žingsnis.


[1] Prof. Peteris André-Altas, Berlyno laisvasis universitetas
[2] Dr. Diana Sorensen, Harvardo universitetas
[3] Amerikos mokslo ir meno akademija

Kitos naujienos

image
2017-11-13 14:15
“Excellent progress: the project has fully achieved its objectives and technical goals for the period and has even exceeded expectations”. CARRE officially accomplished its goals and concluded funded activities end of November 2016. The final review was held early in December 2016. Some experts from the final review...
2017-11-13 10:00
29-tą kartą Kauno technologijos universitete vyksiančiame „Rektoriaus taurės“ turnyre dėl geriausių krepšininkų vardo kovoja 22 komandos. Lapkričio 19 d. Chemijos rūmų sporto salėje susitinka:   17:00 val. „NETILPO PAVADINIMAS“ – „KOSMOSAS” (Cheminės technologijos f. 3 k.) (Elektros ir...
2017-11-13 08:00
2017 m. lapkričio 09-10 Suvalkuose, Lenkijoje vyko verslo ir mokslo forumas. Renginyje Kauno technologijos universitetą atstovavo Maisto mokslo ir technologijos katedros ir Maisto instituto kolektyvas, dr. doc. Loreta Bašinskienė, dr. Milda Pukalskienė ir dr. Alvija Šalaševičienė. Forumo tematika lietė žemės ūkio ir...
2017-11-10 20:15
Lapkričio 8 d. KTU Maisto institute ir Cheminės technologijos fakulteto Maisto katedroje lankėsi Kauno Nemuno mokyklos-daugiafunkcinio centro 3-4 klasių moksleiviai. Lapkričio 8 d. KTU Maisto institute ir Cheminės technologijos fakulteto Maisto katedroje lankėsi Kauno Nemuno mokyklos-daugiafunkcinio centro 3-4 klasių...
image
2017-11-08 12:30
Medžiagų mokslo instituto direktoriui akademikui profesoriui habilituotam daktarui Sigitui Tamulevičiui  už darbą ,,Aukštųjų technologijų kūrimas ir diegimas – naujos kartos mikro/nano prietaisai ir struktūros" ir ilgametę aktyvią bei reikšmingą mokslinę veiklą paskirta 2017 m. Kauno miesto mokslininko premija...
2017-11-07 10:00
2017 m.  spalio 22 d. „Instituto direktorius Vaidotas Marozas dalyvavo konferencijoje Biomedical Circuits and Systems – BIOCAS 2017, Turine, Italijoje, (http://biocas2017.org/)  su pranešimu „Differences Between Model-based Electrocardiogram T Wave Features Before and After Hemodialysis“. O 24-27 d. V....
2017-11-07 09:45
Platesnės erdvės, modernus dizainas, nauji treniruokliai ir kita įranga, atnaujinti persirengimo kambariai – Kauno technologijos universiteto (KTU) Sporto klubas ACTIVATED atveria duris neatpažįstamai pasikeitęs.  Tris kartus daugiau žmonių talpinsiančiame sporto klube įrengta laisvų svorių zona, bokso ir TRX...
2017-11-06 21:00
2017 m. spalio 19-20 d. Kauno technologijos universiteto mokslininkai dalyvavo Minske vykusiame 3-jame Baltarusijos ir Pabaltijo forume „Bendradarbiavimas – inovacijų augimo katalizatoriusˮ.   KTU Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos vedėja, dr. Aldona Mieželienė dalyvavo Minske vykusiame 3-...